Šeimos biudžetas ir 6 skirtingi biudžeto valdymo principai

Kartais kai kurios sąvokos atrodo tiesiog elementarios, tačiau, prireikus pateikti konkretų jų apibrėžimą, pritrūkta žodžių. Taigi, ar galite paaiškinti, ką reiškia sąvoka „šeimos biudžetas“? Paprastai tariant, tai – iš kiekvieno šeimos nario, remiantis finansiniais terminais, neretai vadinamo ir namų ūkio dalyviu, gaunamų pajamų dalis, kuri yra skiriama bendrų šeimos poreikių patenkinimui. Vadinasi, tai – tiek Jūsų šeimos gaunamos pajamos, tiek ir patiriamos išlaidos.

Kiekvienas namų ūkis ar, kalbant daugumai mūsų įprastesne kalba – šeima, turi savo bendrą biudžetą, nors kartais tam išskirtinio dėmesio ir neskiria. Šeimos biudžeto tvarkymas – individualus klausimas, priklausantis nuo tokių veiksnių, kaip šeimos narių skaičius, pajamas šeimai nešančių asmenų uždarbio dydis bei kitas turimas asmeninis ar bendras turtas, netgi charakterio savybės, tarpasmeniniai santykiai ir pan.

Nėra vieno pavyzdinio šeimos biudžeto tvarkymo sprendimo, į kurį reikėtų lygiuotis. Svarbiausia, jog tas biudžeto, kartais vaizdžiai vadinamo ir „bendru katilu“, modelis būtų priimtinas asmeniškai. Ir, juolab, nekeltų nesusipratimų ar net tarpusavio nesutarimų, kai, pavyzdžiui, vienas jaučiasi įnešantis gerokai didesnį indėlį į šeimos gerovę nei kitas/kita. O idėjų, kaip gali atrodyti Jūsų šeimos biudžetas, ne vieną, skaitydami toliau, rasite ir šiame straipsnyje. Išbandykite, įvertinkite, palyginkite ir pasirinkite Jūsų šeimai efektyviausią sprendimą.

Uždirbamų ar iš kitokių legalių pajamų šaltinių į bendrą „katilą sumesti“ nepakanka. Siekiant užtikrinti maksimalią šeimos gerovę, tai yra patenkinti – visus aktualius poreikius, šeimos biudžeto planavimas, nusprendžiant, kam ir kiek pinigų reikia skirti, yra labai svarbus etapas, kurį reikėtų pradėti nuo konkrečių finansinių tikslų išgryninimo.

Finansiniai tikslai – visai šeimai aktualūs poreikiai arba tiesiog bendras sprendimas, kaip naudingai būtų galima panaudoti sutaupytus pinigus. Turėtų būti išskiriami tiek trumpalaikiai (pavyzdžiui, per du mėnesius sutaupyti naujai vaikiškai žieminei striukei), tiek ilgalaikiai tikslai: taupymas namų remontui, pradiniam būsto paskolos įnašui, vaikų studijoms, galiausiai – „finansinei pagalvei“, būtinai, susidūrus su neplanuotomis išlaidomis.

Taip pat labai svarbu, jog finansiniai tikslai, o taip pat – poreikiai (komunaliniai mokesčiai, pramogos, maistas ir pan.), planuojant šeimos biudžetą, būtų sudėliojami prioritetine tvarka. Tai, be kitų privalumų, padeda išvengti tokių, iš pažiūros absurdiškų, tačiau gyvenime, deja, pasitaikančių situacijų, jog mėnesio gale, pažvelgus į piniginę (ar, tiksliau, banko sąskaitos likutį), paaiškėja, jog nebeliko pinigų sumokėti už turimus finansinius įsipareigojimus – paskolas, komunalinius aptarnavimus ir pan.

Beje, į šeimos biudžeto planavimą įsitraukti turėtų ne tik suaugusieji, pinigus uždirbantys asmenys, bet ir mažieji. Ir ne tik dėl to, jog tai gali tapti viena iš neįkainojamų galimybių visai šeimai praleisti daugiau laiko kartu. Kuo anksčiau šeimoje pradedamas praktikuoti finansinis švietimas, tuo tvirtesni finansinio raštingumo, būtino tolimesniame gyvenime, pagrindai yra padedami.

Šeimos biudžeto skaičiavimas – atsakinga, tačiau tikrai ir be ekonomikos išsilavinimo „įkandama“ užduotis. Internetinėje erdvėje šia tema galima rasti daug informatyvios tekstinės ir vaizdinės medžiagos, tereikia skirti šiam darbui šiek tiek savo laiko. Keliais naudingais patarimais, pravesiančiais dar tik išbandantiems savo jėgas, skaičiuojant šeimos biudžetą, norime pasidalinti ir mes.

Biudžetas – tai konkretūs skaičiai, tad vietos improvizacijai čia nėra. Jei, kalbant apie pajamas,  šias lengviau prognozuoti, tai patiriamas išlaidas kelis mėnesius reikėtų sekti labai atidžiai. Taip galima susidaryti bent preliminarų vaizdą, parodantį, kokios yra vidutinės šeimos mėnesio išlaidos.

Didžiausias arba kas mėnesį besikartojančias išlaidas (pavyzdžiui, paskolos įmokos, pastoviai vartojamų medikamentų kaina ir pan.), į šeimos biudžeto lentelę, kurią pildyti galima, pavyzdžiui,  „Excel“ skaičiuoklėje ar naudojantis specialiomis mobiliosiomis programėlėmis, galima įrašyti mėnesio pabaigoje. Tuo tarpu smulkias, nepastovias išlaidas, siekiant išvengti rizikos kažką pamiršti ir neįtraukti, derėtų registruoti kiekvieną dieną.

Jei atskirų pajamų kategorijų yra nedaug (pavyzdžiui, „Atlyginimas“, „Motinystės/tėvystės išmoka“, „Vaiko pinigai“ ir dar, priklausomai nuo individualios situacijos, keletas kitų), tai, kalbant apie išlaidas, pastarųjų yra gerokai daugiau. Šiuo atveju pravartu vadovautis rekomendacija išlaidas padalinti į kuo daugiau smulkesnių kategorijų. Toks metodas leidžia susikurti aiškesnį įspūdį apie išleidžiamus pinigus.

Galimos išlaidų kategorijos:

• paskolos;
• komunaliniai mokesčiai;
• abonentiniai mokesčiai
• maisto produktai;
• sąskaitos už maistą viešojo maitinimo įstaigose/maisto pristatymo į namus paslauga;
• transporto išlaidos;
• buitinės ir kūno priežiūros priemonės;
• sveikatos priežiūra;
• apranga ir avalynė;
• išlaidos vaikams;
• augintinių priežiūra;
• pramogos ir grožio paslaugos;
• nenumatytos išlaidos;
• taupymas ir investavimas ir kita.

Žinoma, konkretūs sprendimai, kaip atrodys būtent Jūsų šeimos biudžeto lentelė/skaičiavimas ir kokia informacija bus į ją įtraukta, priklauso nuo individualių pageidavimų. Reikia nepamiršti, jog šis procesas turi ir patikti. Priešingu atveju, kyla rizika, jog preciziškas biudžeto planavimas ir jo laikymasis paprasčiausiai greitai atsibos.

Šeimos skaičiuoklė su šia, iš pažiūros, nesudėtinga užduotimi, gali padėti susidoroti greičiau ir paprasčiau.

Žemiau pateikta pavyzdinė šeimos biudžeto lentelė. Žinoma, tai – anaiptol ne idealus šablonas, kurį reikėtų suskubti naudoti. Tai – tik pavyzdys, kurį galima adaptuoti, atsižvelgus į individualius savo asmeninius bei šeimos poreikius, išplečiant išlaidų kategorijas ir pan.

 

Priklausomai nuo gaunamų pajamų dydžio ir pastovumo, šeimos sudėties, požiūrių į finansų tvarkymą, atsakingumo ir kitų kriterijų, gali būti taikomi nevienodi šeimos biudžeto valdymo principai, kurių kiekvienas jų trumpai aptariamas toliau.

• Bendras šeimos „katilas“. Visos abiejų partnerių gaunamos pajamos yra sumetamos“ į vieną „katilą“ (pavyzdžiui, bendrą  banko sąskaitą) ir naudojamos tiek individualių, tiek bendrų poreikių tenkinimui, taip užtikrinant aiškumą dėl bendrų šeimos finansų bei paprastesnį išlaidų planavimą.
• Iš bendro „katilo“ – vienoda procentinė dalis individualioms reikmėms. Visos partnerių gaunamos pajamos sudedamos kartu, o  tam tikro, sutarto dydžio procentinė dalis (pavyzdžiui, 15 proc.), skiriama individualių reikmių patenkinimui.
• Vienoda suma, „metama“ į bendrą „katilą“. Į bendrą banko sąskaitą abu partneriai kas mėnesį perverda konkrečią sumą pinigų, skirtą tokių bendrų šeimos reikmių, kaip komunalinės paslaugos, paskolos, lizingas, maistas ir pan. patenkinimui. Likę pinigai gali būti išleidžiami savo nuožiūra.
• Šeimos „katilo“ pildymas, pagrįstas uždarbio proporcingu. Bendras biudžetas suformuojamas, į sąskaitą kiekvienam iš partnerių pervedant sumą, lygią tam tikram procentui, skaičiuojamam nuo gaunamo atlyginimo. Aišku, jog daugiau uždirbantis ir skiria didesnę sumą bendroms šeimos reikmėms.
• Pasiskirstymas išlaidomis. Tai – vienas iš biudžeto planavimo būdų, paremtas pasiskirstymu tam tikromis išlaidomis, be kurių neįmanomas buitinis šeimos gyvenimas. Žinoma, taikant šį metodą praktiškai, svarbu, jog abiems tenkančių išlaidų dydis būtų panašus.
• Atskiri biudžetai arba „Čia – mano, o čia – tavo“. Tai – atskiri šeimos biudžetai, kai kiekvienas pinigus valdo atskirai, o bendrų poreikių (mokesčiai, maistas, netikėtos išlaidos ir pan.) tenkinimui „metamasi“ per pusę, tiesiog čia ir dabar.

Net jei šeimos biudžetas – pavyzdys, kuriuo, atrodo, turėtų sekti kiekvienas, naudos jis atneš mažai, jei šeimoje nebus finansinės drausmės. Pirmiausia svarbu suprasti, jog finansinė drausmė – ne draudimas, o bendri tarpusavio susitarimai ir aiškios taisyklės, kaip planuoti ir valdyti šeimos biudžetą. Toliau – keli praktiniai patarimai, padedantys ugdyti finansinę drausmę.

• Susitarkite, kokios yra kainos „grindys“ (pavyzdžiui, 100 €), nuo kurios sprendimą dėl konkretaus pirkinio įsigijimo reikia aptarti su namiškiais.
• Kartu nuspręskite, kokia suma ir kokiam tikslui kas mėnesį turi būti atidedama taupymui.
• Kiekvieną mėnesį skirkite maždaug po 15–30 minučių bendram biudžeto aptarimui, kurio metu apžvelkite patirtas ir planuojamas išlaidas, įvertinkite, kaip sekėsi vykdyti numatytus tikslus, jei reikia – padarykite atitinkamas korekcijas.
• Tokios išlaidos, kaip taupymas, komunaliniai mokesčiai, paskolos ir kiti finansiniai įsipareigojimai iš banko sąskaitos turėtų būti išskaičiuojamos automatiškai, taip išvengiant uždelsimo (o kartais – ir užmaršumo) ir su tuo susijusių pasekmių.
• Taupymo tikslus, priimtinus visiems, reikia sukonkretinti. Tokia taktika prisideda prie finansinio saugumo principų laikymosi bei sumažina impulsyvių pirkinių riziką.

Kaip nustatyti realų mėnesio pajamų ir išlaidų balansą?

Apskaičiuojant realų mėnesio pajamų ir išlaidų balansą, pirmiausiai reikia įvertinti tikslų pastarųjų kintamųjų dydį.

• Į mėnesio pajamas reikia įtraukti visas nuolatines ir kintančias pajamas. Tai yra – uždarbį („į rankas“), gaunamą pagal darbo sutartį, individualią veiklą/verslo liudijimą, pajamos iš papildomo darbo, kitas išmokas (socialinė, alimentai ir kita). Jei pajamos kinta, reikia apskaičiuoti 3–6 mėnesių vidurkį.
• Į patiriamas mėnesio išlaidas reikia įtraukti net ir iš pažiūros mažiausias išlaidas, pavyzdžiui, kavos puodelis degalinėje. Šias, naudojant specialias programėles ar tiesiog Excelį, reikėtų sekti bent 3 mėnesius.

Žinant reikiamus duomenis, biudžeto balandas apskaičiuojamas, remiantis paprasta formule: visos mėnesio išlaidos pajamos – visos mėnesio išlaidos = balansas

• Jei balansas – teigiamas skaičius, likusią sumą galimą atidėti taupymui ar investicijoms.
• Jei balansas – skaičius, artimas nulis, gyvenama nuo „nuo algos iki algos“.
• Jei balansas – neigiamas skaičius, tai reiškia, jog žmogaus patiriamos išlaidos viršija gaunamas pajamas. Vadinasi, būtina kuo greičiau daryti atitinkamas išvadas, tai yra – ieškoti būdų, kaip sumažinti išlaidas bei sprendimų, kaip padidinti pajamas.

Kokia yra tinkama santaupų dalis iš pajamų?

Konkretaus atsakymų, kokią sumą ar kiek procentų iš mėnesio pajamų atsidėti santaupoms, nėra. Tai susiję ne tik su gaunamų pajamų bei turimų finansinių įsipareigojimų dydžiu, bet ir saugumo poreikiu, neatsiejamų nuo santaupų dydžio.

Rekomenduojamas mažiausias santaupų dydis – bent  10 % gaunamų pajamų, tačiau idealu, jei per mėnesį pavyksta atsidėti 15–20 %.

Praktikinis patarimas gaunantiems nedideles pajamas: taupymą pradėkite nuo 5 % pajamų ir šį dydį kas 3–6 mėnesius didinkite po 1–2 %. Jei pajamos nėra reguliarios, santaupos dydis  turėtų būti skaičiuojamas nuo vidutinių mėnesio pajamų.

Kaip tvarkyti biudžetą, jei šeimos pajamos kinta kas mėnesį?

Jei šeimos pajamos nepastovios, biudžetas turėtų būti planuojamas, atsižvelgiant į tą mėnesį (per 6–12 mėnesių laikotarpį), kai buvo gauta mažiausiai pajamų. Kitas galimas „bazinių“ pajamų fiksavimo variantas – 70–80 % nuo metinių pajamų.

• Iš minėto „bazinio“ biudžeto reikia padengti tokias pagrindines išlaidas, kaip būsto išlaidos, komunalinės paslaugos, turimi finansiniai įsipareigojimai, maistas, transportas ir kita. Jei to nepavyksta padaryti, reikėtų sumažinti pastovias išlaidas.
• Net ir gaunantiems nepastovias pajamas, ne tik galima, bet ir reikia, taupyti. Tiesa, tokiu atveju derėtų rinktis ne fiksuotus procentus, o intervalą (pavyzdžiui, 0–5 %, 10–15 %2, 0–30 % ir daugiau), taikomą, priklausomai nuo to, ar mėnesis buvo pelningas, ar nuostolingas.
• Kalbant apie pajamų ir išlaidų bei suplanuoto biudžeto laikymosi sėkmę, reikia analizuoti ne kiekvieno mėnesio rodiklius, o metinį vidurkį.

Kokių klaidų vengti, planuojant šeimos biudžetą?

Nors bendras šeimos biudžetas – dažna diskusijų tema, jo planavimas neapsieina be kelių pagrindinių klaidų, trukdančių pasiekti užsibrėžtų finansinių tikslų. Pagrindinės jų bei būdai, kaip pastarųjų galima išvengti, aptariamos žemiau.

• Šeimos biudžeto planavimas atsižvelgiant į mėnesį, kai buvo gautos didžiausios pajamos. Biudžeto planavimui derėtų naudoti vidutines pajamas ar tam tikrą bazinį jų dydį, pajamų perteklių skiriant taupymui.
• Į biudžetą neįtraukiamos smulkios išlaidos. Siekiant, jog šeimos biudžetas būtų kuo objektyvesnis, jį planuojant, svarbu įtraukti iš pažiūros mažiausias, net ir centais skaičiuojamas išlaidas.
• Į biudžetą neįtraukiamos nepastovios išlaidos. Tokią nereguliarių išlaidų, kaip, pavyzdžiui, remontas, automobilio draudimas, atostogos ir pan. sumą reikėtų padalinti iš 12 ir gautą skaičių pridėti prie kiekvieno mėnesio išlaidų.
• Ignoruojama taupymo būtinybė. Taupymas biudžete turėtų būti pati pirmoji eilutė. Tam reikia skirti fiksuotą sumą, o ne vadovautis principu, „kiek liks, tiek gerai“.
• Pernelyg griežtas šeimos biudžetas, kuriame nėra įtraukta išlaidų net menkiausioms pajamoms. Tokia sprendimas – tiesus kelias į situaciją, kai motyvacija laikytis suplanuoto biudžeto baigiasi greitai, neretai – vos per 1–2 mėnesius.
• Už biudžeto planavimą atsakingas vienas šeimos narys. Jei į šį procesą neįtraukiama visa šeima, padidėja finansinio plano nesilaikymo ar net tarpusavio nesutarimų grėsmė.
• Šeimos biudžeto neperžiūrėjimas. Keičiasi ne tik šeimos narių finansinė padėtis, bet ir požiūris. Tad šeimos biudžetą reikėtų peržvelgti kas mėnesį, o kartą per metus – atlikti išsamią analizę.

Kaip reaguoti į nenumatytas išlaidas ar finansines krizes?

Svarbu suprasti, jog neplanuotos išlaidos ar net finansinė krizė gali atsirasti ir namų ūkyje, turinčiame prestiziškai suplanuotą biudžetą. To išvengti negalima, tačiau numatyti tokias situacijas ir veiksmų planą, kaip elgtis, su pastarosiomis susidūrus, yra būtina. Toliau – keli pagrindiniai patarimai, kaip sėkmingai su tuo susidoroti.

Nereguliarių ir nenumatytų išlaidų atskyrimas. Tokios išlaidos, kaip automobilio remontas, buitinės technikos gedimai, sveikatos priežiūros išlaidos ir pan. – nereguliarios, tačiau nuspėjamos. Ir pastarąsias būtina įtraukti į biudžetą. Tuo tarpu nenumatytos išlaidos, tai – sunki liga ir su tuo susijęs ilgalaikis pajamų praradimas/sumažėjimas, darbo ar kito pajamų šaltinio netekimas, finansinė krizė ir pan.

3 lygių finansinė apsauga.

• 1 lygis – maždaug 1 mėnesio pajamų dydžio rezervas, kaupiamas atskirojo banko sąskaitoje ir naudojamas, susidūrus su nedidelėmis nenumatytomis išlaidomis.
• 2 lygis – 3–6 mėnesių pajamų dydžio rezervas, kuris naudojamas būtinųjų išlaidų padengimui, susidūrus su pajamų sumažėjimu ar kitomis rimtomis finansinėmis problemomis.
• 3 lygis – vadinamasis „krizinis“ planas. Tai – aiškių veiksmų sąrašas, apimantis tokius niuansus, kaip sprendimas, kokių išlaidų bus atsisakoma, iš kokių šaltinių bus gaunama papildomų pajamų ir pan.

Jei finansinės problemos užsitęsia ilgiau, tai yra – 1–3 mėnesiu, svarbu:

• peržiūrėti fiksuotas išlaidas ir priimti sprendimą, ko būtų galima atsisakyti;
• sumažinti biudžetą iki tokio dydžio, jog būtų patenkinami tik būtiniausi poreikiai;
• turimas finansinis rezervas naudojamas atsakingas, o ne chaotiškai.

Finansinėms problemoms išsisprendus, būtina atidėti sumą, kuri buvo paimta iš 1 ir 2 lygio rezervo.