6 skirtingi šeimos biudžeto valdymo principai

Šis biudžeto formavimo principas yra labai elementarus: visos abiejų partnerių gaunamos pajamos yra „sumetamos“ į vieną „katilą“ (pavyzdžiui, bendrą  banko sąskaitą) ir naudojamos tiek individualių, tiek bendrų poreikių tenkinimui. Pagrindinis metodo privalumas (neskaitant malonaus efekto, kai, žiūrint į bendras pajamas, jos atrodo gerokai didesnės nei asmeniškai gaunamos) – aiškumas dėl šeimos turimų pajamų. Taip pat –  su tuo susijęs paprastesnis išlaidų planavimo procesas, pinigų skirstymas atskiroms biudžeto eilutėms ir, ne mažiau svarbu, galimybė lengviau pasiekti ilgalaikių tikslų.

Tiesa, jei partneriai, vertinant jų požiūrį į išlaidas bei taupymą – kardinaliai skirtingos asmenybės (vienas „spaudžia“ kiekvieną centą, o kitas švaistosi pinigais reikia nereikia), gali kilti rimtų nesutarimų. Siekiant to išvengti, reikia ieškoti abiems priimtino kompromiso.

Dar vienas „slidus“ bendro „katilo“ aspektas – priekaištavimo ar, priešingai, nuolatinio teisinimosi partneriui grėsmė dėl savo pirkinių, ypač, kalbant apie tas šeimas, kuriose partnerių uždarbis gerokai skiriasi. Natūralu, jog asmuo, uždirbantis daugiau už savo antrąją pusę, gali jaustis ir vertas išleisti daugiau asmeninėms reikmėms. Taip pat – prarasti motyvaciją siekti didesnio uždarbio („O kam? Juk vis vien reikia dalinti į dvi dalis.“) ar net slėpti tikrąją jo dydį.

Viskas vyksta panašiai, kaip ir prieš tai aptartame metode. Skirtumas tas,  jog iš bendrai sudėtos sumos kiekvienas pasiima tam tikrą, sutarto dydžio procentinę dalį (pavyzdžiui, 15 proc.), kurią gali išleisti savo nuožiūra. Tad, kalbant teoriškai, antroji pusė nebeturi pagrindo prieštarauti, jei, jo/jos manymu, partneris linkęs per daug išlaidauti. Biudžete likę pinigai yra naudojami bendrų reikmių tenkinimui.

Tiesa, esant skirtingam uždarbiui, vėl gali kilti nesusipratimų ar viduje bandomo užslėpti nesąžiningumo jausmo, kai bendrai gerovei įdedama daugiau, o sau skiriama tiek pat. Jei minėtos problemos nesušvelnina atviros diskusijos šia tema (kalbėtis yra būtina!), rekomenduojama ieškoti kitų biudžeto planavimo varianto.

Atidarius banko sąskaitą, skirtą bendroms šeimos reikmėms, į ją abu partneriai gali įsipareigoti kas mėnesį pervesti konkrečią sumą pinigų. Bendri pinigai yra skiriami komunalinių paslaugų, paskolų, lizingo įmokų mokėjimui, maisto produktų pirkimui ir pan., o likusius pinigus galima išleisti savo nuožiūra.

Vėlgi, šis metodas „neišdegs“, jei partnerių uždarbis stipriai skiriasi. Tokiu atveju sudėtinga rasti kompromisą dėl į šeimos fondą kiekvieno įnešamo indėlio (pavyzdžiui, 500 Eur vienam – gana nedidelė suma, tuo tarpu kitiems – jau gerokai per kišenę „kertančios“ išlaidos). O, uždirbant nedaug ir atidavus duoklę bendram šeimos gerbūviui, lėšų asmeninėms reikmėms gali nepakakti.

Kaip ir visada, geriausias „receptas“ – diskusijos ir kompromiso paieška. O, nepavykus – perėjimas prie kitų metodų.

Bendras biudžetas suformuojamas, į sąskaitą kiekvienam iš partnerių pervedant sumą, lygią tam tikram procentui, skaičiuojamam nuo gaunamo atlyginimo. Atrodytų sąžininga – daugiau uždirbantis ir skiria didesnę sumą. Taip išsprendžiama problema, kai, atlyginimo atžvilgiu, iš finansiškai mažiau stabilaus asmens, atrodytų, atimama per daug.

Žinoma, trūkumų yra šiame metode. Daugiau uždirbantis partneris, tikėtina, gali imti priekaištauti dėl mažesnio antrosios pusės indėlio ar, norėdamas sau pasilikti daugiau, slėpti tikrąjį uždarbio dydį. Mažiau pajamų gaunančiam tai gali tapti savotiška antimotyvacija, trukdančia profesinėje srityje siekti daugiau. Juk, uždirbant solidžiau, ir atiduoti reikės daugiau, tad, ar tikrai verta stengtis?

Šio metodo, kaip ir, tiesą sakant, daugelio jų, sėkmės „raktas“ – panašaus dydžio abiejų partnerių uždarbis. Tada ir atiduodama, ir lieka panaši pinigų suma.

„Aš moku už maistą ir pramogas, o tu apmoki komunalinius aptarnavimus bei padengi kitas, su būsto išlaikymu susijusias išlaidas“. Girdėtas šeimos finansinių reikalų tvarkymo metodas, o galbūt net ir taikomas jūsų šeimoje? Tai – vienas iš biudžeto planavimo būdų, paremtas pasiskirstymu tam tikromis išlaidomis, be kurių neįmanomas buitinis šeimos gyvenimas. Žinoma, taikant šį metodą praktiškai, svarbu, jog abiems tenkančių išlaidų dydis būtų panašus.

O, dėl abipusio sąžiningumo, reikėtų išlaikyti lankstumą ir, prireikus, reguliariai peržiūrėti bei  perdėlioti turimus finansinius įsipareigojimus šeimos gerbūviui. Pavyzdžiui, prasidėjus šaltajam sezonui, būsto išlaikymo sąnaudos gerokai išauga. Dar vienas puikus pavyzdys – neregėtas aukštumas pasiekusi Euribor palūkanų norma. Tad, pavyzdžiui, jei Jūsų pokalbis apie šeimos biudžeto planavimą vyko prieš metus ar dar seniau, pats laikas prisėsti (jei dar to, dėl vienų ar kitų priežasčių, nepadarėte) ir iš naujo pasiskirstyti išlaidomis. Juk, sutikite, išlaidos už turimas būsto paskolas ar lizingą per šį laikotarpį gerokai išaugo.

Kaip viena pagrindinių šio, išlaidomis grįsto šeimos biudžeto planavimo stiprybė – partnerių motyvacija, tinkamai valdyti jiems priskirtas sritis, o neretai ir ieškoti būdų, kaip galima „susisukti“ pigiau. Pavyzdžiui, asmuo, atsakingas už maisto išlaidas, įprastai yra suinteresuotas ieškoti sprendimų, kaip skaniai pavalgyti namuose, jog nekiltų net noro naudotis viešųjų maitinimo įstaigų paslaugomis, mažinti išmetamo maisto kiekį ir pan.

Kalbant apie praktinius niuansus, svarbius įgyvendinant šį metodą, naudinga galėtų būti atskira sąskaita, į kurią abu partneriai pervestų tam tikrą sumą pinigų, skirtų nenumatytų išlaidų padengimui (pavyzdžiui, sugedusios buitinės įrangos remontas ar naujos įsigijimas).

Šis metodas kalba apie atskirus biudžetus šeimoje, kai kiekvienas savo pinigus valdo atskirai, o bendrų poreikių (mokesčiai, maistas, netikėtos išlaidos ir pan.) tenkinimui „metamasi“ per pusę, tiesiog čia ir dabar. Pavyzdžiui, vienam sumokėjus už prekes parduotuvėje, kitas, vos tik grįžus namo, grąžina pusę išleistos sumos.

Pagrindinis atskirų biudžetų, kurie, remiantis statistika, pasaulyje tampa vis populiaresniu šeimos finansų valdymo būdu, privalumas – sąžiningumas, nepriklausomai nuo uždarbio dydžio, taupymo įpročių, asmeninių poreikių apimties ir pan.

Tiesa, šis metodas, galimai puikiai veikęs tada, kai abu partneriai buvo pilnaverčiai darbo rinkos dalyviai, neretai tampa ydingas, moteriai išėjus į vaiko priežiūros atostogas. Šiame laikotarpyje mamos pajamos gerokai „susitraukia“, o, atsiradus vaikeliui, išlaidos natūraliai „išsipučia“. Didžiausia problema, jei vyras nenori pamatyti pasikeitusios situacijos, o moteris jaučia nepasitikėjimą savimi ar diskomfortą, kai ne tik nepavyksta įdėti lygiaverčio indėlio, bet kartais iš antrosios pusės net tenka prašyti pinigų, reikalingų asmeninėms reikmėms.

Nenustebkite, jog konkretaus atsakymo, kuris bendro šeimos/poros biudžeto valdymo metodas yra geriausias, šiame straipsnyje neradote. Susipažinkite su kiekvienos alternatyvos privalumais bei trūkumais, įvertinkite, atsižvelgiant į individualią savo šeimos situaciją ir, žinoma, pabandykite taikyti praktiškai. Tikėtina, jog prireiks ne vieno bandymo, kol atrasite Jums abiems priimtiniausią šeimos finansų valdymo būdą.